Ei, Mamyte!

Ei, mamyte!..

Keliu plastikinę taurę už Tave ir už visas mamas, kurios sėdėjo per naktį su sergančiu vaiku ant rankų,

o valydamos skranduko nepriimtus sumuštinius, gimtadienio tortą ir sultis sakė: “Viskas gerai, branguti, mamytė šalia”.

Už mamas, kurios ištisą naktį vaikščiojo po namus su verkiančiu kūdikiu.

Už visas mamas, kurios bėgo į parduotuvę su atpiltu pienuku plaukuose, pieno žymėmis ant palaidinės ir sauskelnėmis rankinėje.

Už visas mamas, kurios kepė daugybę sausainių mokyklos žiburėliui ir siuvo naujametinius kostiumus.

Ir už visas mamas, kurios to nedarė, nes dirbo, kad galėtų išmaitinti šeimą.
Už mamas, pagimdžiusias kūdikius, kurių niekada nepamatys.

Ir už mamas, kurios priglaudė tuos kūdikius ir dovanojo jiems savo meilę.

Už visas mamas, kurios žiūrėjo vaikų vaidinimus, koncertus ir varžybas, kad paklaustos vaikų: “Ar matei mane?”,

galėtų iš visos širdies pasakyti: “Be abejo, nė už ką nebūčiau praleidusi”.

Už visas mamas, kurios vaikui prekybos centre nukritus ant žemės ir verkiant dėl porcijos ledų, šaukė ant jo,

o vėliau nekentė savęs, kad nesusivaldė.

Už visas mamas, kurios savo atžaloms pasakojo, iš kur atsiranda vaikai.

Ir už visas mamas, kurios norėjo, bet taip ir neišdrįso.
Už visas mamas, kurios ne vieną kartą tą patį vakarą skaitė pasakėlę prieš miegą. Ir skaitė dar kartą – “Dar tik vieną pasakėlę”.

Už visas mamas, kurios iki mokyklos mokė vaikus užsirišti batų raištelius.

Ir už visas mamas, kurios vietoje to pasirinko kibukų užsegimus.

Už visas mamas, kurios mokė sūnus gaminti valgį ir siūti, o dukteris būti drąsiomis ir stipriomis.

Už visas mamas, kurios automatiškai pasuka galvą, kai minioje mažylį išgirsta šaukiant “Mama”, net jei žino, kad jų vaikas yra namie arba suaugęs.
Kantrumas?

Paguoda?

Platūs klubai?

Sugebėjimas maitinti kūdikį, gaminti pietus ir siūti sagą į marškinius tuo pačiu metu? O gal tai jausmai?

Gal tai skausmas, kurį jauti, kai matai savo vaiką išnykstantį minioje kitų vaikų, kai jis pirmą kartą eina į mokyklą?

Troškimas nuvažiuoti ir apkabinti savo vaiką, kur jis bebūtų, išgirdus žinias apie gaisrą, avariją ar kitą nelaimę?

Už jaunas mamas, įsisukusias į sauskelnių keitimo rutiną ir bandančias rasti laisvą minutę pamiegoti. Ir už didelių vaikų mamas, kurios mokėsi ir vis dar mokosi paleisti.

Nepažįstamas autorius.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s